Pas kryžių. Vaclovas Matažinskas

Pas kryžių aš an klupscių pūlsiu,
Nor niekuom jam nenuskaltau,
Minutį, kitų, tynai pabūsiu,
Pas Dzievų atlaidzimo aš prašau.
Atlaisk griekus, Dzievuli, mano,
Ir už vaikus savo prašau,
Surink Tu mus prieg vieno stalo,
Saniai aš jų jau nematiau.
Nušviesk aniem, prašau, tu protų,
Parodzyk takų in namus,
Cik Tu neširsk, meldziu, kap moku,
Jau pasylgau, ba myliu vaikus.
Atlaisk, mintysna rozais keikiuos,
Nedaturu, paskiau verkiu...
Išmirc jau baigia mūsų kaimas,
O aš jų laukiu, čėso neturu.
Aš nesbijau palikc šių žamį,
Cik noris ūžuolus man apkabyc,
Suteik prieš smercį tokių laimį,
Nor vienai dzienai Tu juos sugrūžyk.
Nu, va ir viskas, tep, kap moku,
Nežnau, ar Tu manį tį išklausei,
Gyvensiu vėl dartės su stroku,
Ar spės sugrįžc ciej ūžuolai – vaikai...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Dzyvai an margo svieto", 2019 m.