Nuotraukos autorius: Nuotr. iš šeimos albumo.

Dzūkijos partizano sūnus: „Tėvo veido neprisimenu, bet jo širdies liepsna dega iki šiol“

„Tėvas mane aplankydavo naktimis, slapstydamasis nuo sovietinių smogikų. Kambaryje degdavo blanki balanos liepsna, tad jo veido neatsimenu. Baimindamasi tremties, mama nakvodavo laukuose esančiose bulvių duobėse, kaskart keisdama gyvenamąją vietą, o mane dar visai mažą kita pavarde priglaudė giminaičiai. Panašus buvo ir mano jaunesniojo brolio likimas“, – ištarė žinomo Dzūkijos partizano Antano Matulevičiaus-Skiedros (1916-1948) sūnus, 75 metų dailininkas Antanas Matulevičius. Šį sekmadienį Lietuva mini Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Netoli Veisiejų gimęs menininkas A.Matulevičius papasakojo apie savo tėvo ir kitų pokario kovotojų pasišventimą, jų šeimos narių, rėmėjų persekiojimą, kuris tęsėsi ir pasibaigus ginkluotai rezistencijai. „Tokie kaip tu negali studijuoti tarybinėse aukštosiose mokyklose“, – egzaminų komisijose nuolat girdėdavo talentingas dailininkas, sovietmečiu sulaukęs pykčio pliūpsnio už paveikslą „Sibiras“. Aktyviai kovojo Dzūkijoje A.Matulevičius vyresnysis Kaune baigė puskarininkių kursus. Iki Antrojo pasaulinio karo jis tarnavo Lazdijų krašte įsikūrusioje pasienio policijoje. Į miško brolių gretas A.Matulevičius-Skiedra įsitraukė 1944 metais. Jis priklausė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės grupei, pavadintai 1919 metais nepriklausomybės kovose žuvusio pirmojo Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus vardu.

Skiedra iš pradžių vadovavo partizanų būriui, o vėliau – visai karininko A.Juozapavičiaus grupei, kurią sudarė apie 200 ginkluotų vyrų. A.Matulevičius šios grupės vadu tapo po šias pareigas ėjusio partizano Antano Grušausko-Siaubo žūties 1947 metų rudenį. Apie A.Grušausko ir A.Matulevičiaus drąsą, pasiaukojimą savo knygoje „Daugel krito sūnų ...“ rašė legendinis partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nuo 1947 metų rugpjūčio iki 1948 metų rugsėjo vadovavęs Dainavos apygardai, o vėliau tapęs Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadu.

Tikėjo, kad laisvė ateis

„Sovietams antrą kartą užgrobus Lietuvą, tėvas nedvejodamas pasirinko partizano kelią. Kartu su dešimtimis tūkstančių vyrų jis pratęsė savanorių laisvės kovas, vykusias po Pirmojo pasaulinio karo. Tėtis negalėjo ramiai žiūrėti, kaip bolševikai alina jo tėvynę, trypia jos laisvę.

Jis niekuomet neprarado vilties, kad mūsų šalis atgaus nepriklausomybę“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo dailininkas A.Matulevičius. Tėvui tapus partizanu, nuo NKVD čiuptuvų buvo priversta slapstytis visa šeima.

Vyresnėlį Antaną priglaudė jo senelio brolis Jonas Subačius sodyboje prie Žaliamiškio, tarp Leipalingio ir Merkinės. Baiminantis represijų, berniukas buvo slepiamas. Jaunesnysis Skiedros sūnus užaugo Lazdijų krašte pas kitus žmones – sovietų teroras išskyrė visą šeimą. Berniukų motina Teofilė Matulevičienė slėpėsi giminaičių ir kaimynų valdose, nuolat keisdama nakvynės vietas. Moteris dažniausiai įsikurdavo ūkininkų laukų duobėse, kuriose buvo laikomos bulvės. Nežmoniškas sąlygas kentusi mama paskutinį kąsnį nešdavo savo vaikams, stengdamasi, kad nesusektų sovietiniai enkavėdistai ir jų parankiniai.

Daužė plieniniais virbais

„Tėtis, kaip ir mama, mane aplankydavo sutemus – apkabindavo, nuramindavo. Tėčio veido neprisimenu – kai jis žuvo, buvau dar visai mažas. Tačiau jo drąsa, pasišventimas Lietuvai mane lydės visą gyvenimą. Meilės tėvynei kupina širdies liepsna, kurią jis paliko, manyje dega iki šiol“, – pasakojo A.Matulevičius.

 

Laikai tuo metu buvo baisūs. Okupantai siaubė kraštą, apkrovė ūkininkus didžiulėmis prievolėmis, atiminėjo žemę, padargus, gyvulius. Už pagalbą partizanams grėsė mirtis arba Sibiras, tačiau daugelio ūkių šeimininkai jų neatstūmė, neišdavė. Į vaiko atmintį įsirėžė kraupūs epizodai, kaip jo senelio brolį J.Subačių kluone daužydavo iš Merkinės atėję stribai, reikalaudavo pasakyti, kur slepiasi Skiedra ir kiti partizanai. J.Subačius ir kiti kaimų gyventojai buvo talžomi vadinamais šampalais – plieniniais virbais, kuriais būdavo valomi šautuvų vamzdžiai. Po šių egzekucijų aukos likdavo gulėti ant žemės, springdamos krauju. Okupantai taip kankindavo ir moteris. A.Matulevičiaus jaunesniojo senelis Adolfas Subačius atsidūrė Sibire už tai, kad jo žentas buvo partizanas.

Garsėjo savo drąsa

A.Matulevičius-Skiedra kartu su savo bendražygiais okupantams priešinosi Merkinės, Druskininkų, Leipalingio, Seirijų ir kitose apylinkėse. Kartu su Skiedra prieš laisvės duobkasius kovojęs A.Ramanauskas-Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų...“ ne kartą išskyrė šio ginklo brolio patikimumą ir narsumą. „Puščios partizanai pasitraukė miško gilumon ir dingo slėptuvėse, o Siaubo vyrai metėsi mišku į šoną ir kitą naktį jiems pavyko laimingai pasiekti net Žaliamiškį.

Kitą kartą tik būrio vadas Skiedra ir grupės štabo viršininkas Savukas, nešini rusiškais kulkosvaidžiais, nužygiavo Puščion ir tinkamesnėje vieškelio vietoje pasiruošė sutikti priešą. Jie pamatė atvažiuojantį sunkvežimį, sausakimšą priešų. Savukas su Skiedra sunkvežimį truputį pro save praleido, nes jų kulkosvaidžiai buvo taip pastatyti, kad galėtų paleisti ilgą seriją, nekeisdami pozicijos. Reikiamu momentu abu kulkosvaidžiai veikė puikiai, o Skiedra su Savuku visuomet pasižymėdavo kautynėse geru taiklumu, orientacija bei drąsa“, – apie 1947 metais vykusias kovas rašė tuometis Dainavos apygardos vadas A.Ramanauskas-Vanagas. A.Matulevičių ir partizaną Antaną Sukarevičių-Savuką čekistai nušovė 1948 metų birželio 3 dieną Žaliamiškio miške, maždaug pusantro kilometro nuo kelio Leipalingis-Merkinė. Dabar ši vieta yra įtraukta į istorinę vertę turinčių vietų sąrašą.

„Buvo sakoma, kad abu partizanai žuvo šnipų išduoti, tačiau rusai nedrįso prie miegančiųjų taip prislinkti, kad pričiuptų juos gyvus. Per daug gerai jie žinojo Skiedros ir Savuko narsumą, kad būtų išdrįsę taip pasielgti“, – ginklo brolių žūtį prisiminė A.Ramanauskas-Vanagas. A.Matulevičiaus-Skiedros pasiaukojimas savo šaliai po mirties buvo įvertintas – subyrėjus sovietinei santvarkai, jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Šeima gyveno tvartuose

Po Skiedros mirties našlė T.Matulevičienė su sūnumi Antanu glaudėsi pas Dzūkijos ūkininkus. Pastarieji iš baimės ir dėl savo būstų ankštumo juos įkurdindavo tvartuose, įrengę juose langelius ir krosneles.

Sovietiniai aktyvistai šeimą badydavo pirštais, tyčiodavosi, o kai kurie pakeldavo ranką netgi prieš vaiką. A.Matulevičius atsiminė vieną šiurpų epizodą, kai žuvus tėvui jį, septynmetį berniuką sutikęs vienas okupantų rėmėjas griebė už plaukų, trenkė ant žemės ir ėmė spardyti: „Nuo smūgių po to net vėmiau“. Berniukas į mokyklą ir atgal namo kasdien nueidavo apie 15 kilometrų – apledėjus senoms klumpėms, nušaldavo kojos, iškildavo žaizdos.

Sovietai atnešė baisią vergiją

„Kad pateisintų partizanų žudynes ir nuslopintų pasipriešinimą, sovietinė propaganda juos stengėsi paversti nusikaltėliais. Enkavėdistai surengdavo žiaurius išpuolius, o kaltę paskui suversdavo laisvės kovotojams. Pokaris, raudonoji okupacija – vienas skaudžiausių ir kruviniausių laikotarpių, kokius teko ištverti Lietuvai“, – tvirtino Skiedros sūnus A.Matulevičius. Kraupų sovietų pėdsaką įtaigiai aprašė ir A.Ramanauskas-Vanagas: „Kruvinasis bolševizmas lietuvių tautai atnešė tik baisios vergijos pančius, nesuskaičiuojamus kalėjimus, masinius trėmimus Sibiran, dvasinį ir fizinį terorą – mirtį. Per visą savo istoriją lietuvių tauta išgyveno daug sunkių vergijos metų, patyrė daug paniekinimo ir kančių, bet viso to net palyginti negalima su tais išgyvenimais, kuriuos primetė XX amžiaus bolševizmas“.

Naudojo simbolių kalbą

Beveik visą sovietmetį A.Matulevičių lydėjo sovietinės valdžios nepasitikėjimas. Kaune amatų mokyklą baigęs vaikinas įgijo staliaus specialybę. Piešimo talentą turėjęs jaunuolis dirbo Kauno baldų kombinate baldų projektuotoju. A.Matulevičius siekė dailininko karjeros, bet durys ilgą laiką buvo užtrenktos. Baigiantis septintajam dešimtmečiui, jis tik iš ketvirto karto įstojo į Dailės institutą.

Egzaminų komisijos nariai mesteldavo jaunuoliui klausimus, visiškai nesusijusius su mokslais, pavyzdžiui: „Kodėl tavo tėvas taip anksti mirė?“. Po to sekdavo sprendimas: „Nepriimti“. Atkaklus dzūkas visgi tapo dailės ir architektūros studentu, tačiau trečiame kurse dėl ligos buvo priverstas nutraukti studijas. Jas baigė jau Sąjūdžio laikais. Kaune sovietmečiu A.Matulevičius rengdavo tapybos ir medžio inkrustacijos darbų parodas, kuriuose atsispindėjo tautiškumas, Lietuvos istorija. Juose buvo vaizduojami Lietuvos didieji kunigaikščiai, legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, gimdavo ir kiti kūriniai nacionaline tematika.

Daugelį darbų dailininkas maskavo, naudodamas simbolių kalbą – raudonos spalvos apsuptus kryžius, paukštį tarp grotų, lietuvišką duoną, apgaubtą raudonų šešėlių, į pastatą trenkiantį raudoną žaibą. Vietos valdininkai ir politikai susizgribę pagrūmodavo autoriui, o vėliau iš viso uždraudė parodas, ekspozicijų salėje išvydę jo paveikslą „Sibiras“. Prieš parodą jie pražiopsojo šį darbą, o paskui viešai demonstruoti kūrinius A.Matulevičiui buvo užkirstas kelias. Dailininkas savo paveikslus išsaugojo. Šiuo metu jie yra jo sodyboje Šakių rajone.

Vygantas Trainys 

lrytas.lt informacija

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą