Velykos Lietuvoj: kelionė regionų tradicijomis

Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Šią dieną mūsų protėviai švęsdavo gamtos atbudimą. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.  Velykų tradicijos gana panašios visoje Lietuvoje. Tačiau, priklausomai nuo regiono, yra ir keletas įdomesnių niuansų. Tad kviečiame į trumpą kelionę po regionines Velykų tradicijas. Margučių dažymas bei ridenimas – visoje Lietuvoje paplitusi tradicija. Habilituotas daktaras etnografas Juozas Kudirka pasakoja, kad akmens ir molio kiaušinių Lietuvoje aptikta dar XIII amžiuje, o remiantis rašytiniais šaltiniais, teigiama, kad margučių dažymo paprotys XVI amžiuje jau turėjo būti paplitęs visoje šalyje. Kiaušinis – vaisingumo, gyvybės, kosmoso simbolis. Taip pat ir jo marginimo raštuose dažniausiai vyrauja saulė – šviesos, derliaus, gyvybės šaltinis. Populiarus ir „gyvatuko“ raštas. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Tikėta, kad jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.  Taigi margučių prisimarginti – šventas kiekvienos šeimynos ritualas, lemiantis laimingus ir vaisingus metus. Neveltui visoje Lietuvoje buvo paplitęs kiaušiniavimas – paprotys antrąją Velykų dieną lankyti kaimynus ir keistis margučiais.

Žemaitijoje dažniausiai kiaušiniaudavo vaikai. Nuėję pas giminaitį ar kaimyną, įkišdavo pirštuką ar kelis į burną, taip parodydami, kiek margučių norėtų gauti dovanų. Anot profesoriaus etnografo Stasio Skrodenio, žemaičių kraštuose kartais po namus keliaudavo ir persirengėliai su dainom – vadinamieji velykžydžiai. Taip pat šiuose kraštuose persirengėliai dalyvavo net bažnytinėse apeigose: kai kuriose parapijose gyvais vaidinimais būdavo atkuriamas Jėzaus prisikėlimas.

Lalavimas, anot profesoriaus S.Skrodenio, išskirtinė dainingiausio regiono – Dzūkijos – tradicija. Dar ir dabar čia po kaimus vaikšto lalauninkai. Lalauninkų būrį dažniausiai sudarė tik nevedę vyrai. Susitarę jaunuoliai lalauti pradėdavo dar pirmosios Velykų dienos vakare. Atvykę prie trobos, lalauninkai specialiomis dainomis sveikindavo gaspadorių, girdavo šeimininkę, o jaunas, netekėjusias merginas pamalonindavo dar kitokiomis dainelėmis – lalinkomis. Jų tekste skambėdavo palinkėjimai greičiau ištekėti. Už dainas merginos turėdavo svečiams duoti riešutų. Apskritai lalauninkus privalu gerai sutikti – pakviesti vidun, pavaišinti, mat jų apsilankymas buvo gerą lemiantis ženklas. Jei kuriais metais lalauninkai neaplankydavo sodybos, tai buvo nepagarba. Savo ruožtu po kaimus einantys jaunuoliai šykštesnei šeimininkei ir kokių pokštų pridarydavo ar „kad vištos ištintų“ palinkėdavo.

Aukštaičiai tikėjo Velykų bobute bei puošdavo Velykų medelį. Skirtinguose rajonuose Velykė skirtingai įsivaizduojama. Daug kur ji nupasakojama kaip miela moteriškė, kuri dailiame vežimėlyje veža vaikams margučių. Vežimaitį dažniausiai traukia kiškučiai, o rankose – saulės spindulių botagėlis. Kai kur Velykė pati važiuoja aukso karieta, kitur – tiesiog pintinėle nešina pėsčiom po kaimus vaikšto.]

O štai suvalkiečių Velykė – baisi, panaši į raganą. Etnografas J.Kudirka sako, kad Suvalkijoje Velykų bobutė važinėja tik nakčia, pasikinkiusi vaško kumelaitę kanapine uodegaite, snarglių vadelėmis. Dieną ji negalėjusi pasirodyti, kad kumelaitė neištirptų. Tiek suvalkiečių, tiek ir aukštaičių vaikai niekada nematydavo, kaip ir kada dovanėles Velykė padeda. Aukštaitijoje per Velykas buvo puošiama Velykų eglutė. Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai. Paprastai buvo įstatomi 9 ar 12 kiaušinių, mat šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais laimę. Toks medelis dar buvo puošiamas išsprogusiais žilvičio kačiukais, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę. Kadangi Velykos – gamtos atgimimo, prisikėlimo šventė, tad per ją ir žmonės stengėsi išsijudinti: rideno kiaušinius, suposi sūpynėmis, žaidė judrius žaidimus. Po ilgo pasninko, susikaupimo bei ramybės periodo, sugrįžta linksmybės, dainos, šokiai.

Asta Buitkutė

lrytas.lt informacija 

 

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą