Mama. Vaclovas Matažinskas

Aš rankytes į mamą vis tiesiu,
Bet jos tik orą gaudo, nerandu
Nors aš matau, kad, mama, Tu šalia
Kodėl vis ištirpsti ore?

Kodėl tik naktimis Tu ateini?
Tu nekalbi, tik žiūri į mane, tyli...
Juk Tu tokia, kokią aš nupiešiau pats sau,
Nors aš Tavęs nė karto nemačiau.

O jeigu ir mačiau, nepamenu kokia.
Man visuomet atrodai Tu gera,
Nors Tavo rankų šilumos ir nejaučiu,
Tačiau vis tiek Tave labai myliu.

O ką mylėti, nėra nei brolių, seserų,
Tėčio nėra – pamilt jo negaliu...
Tik Tu viena lankai mane sapne.
Aš nežinau, kas atėmė net ir Tave.

Aš negalvoju, kad pati mane Tu palikai,
Tu negalėjai, Tu to nepadarei.
Aš netikiu, kad galima palikt vaikus
Ir uždaryt į jų gyvenimą vartus.

Aš net nenoriu, kad būtų tai tiesa...
Tu man buvai ir liksi Tu mama
Ateik, prašau, ateik ne tik sapne,
Aš noriu apkabint ir pabučiuot Tave.
 
Aš prabundu, o pagalvė ir vėl šlapia
Šią naktį vėl verkiau, matydamas Tave
Aš prižadu neverkt, tik Tu ateik
Nors truputėlį, laimės man suteik.

Juk taip graudu, kuomet nėra savų,
Kada esi tarp svetimų žmonių.
Nors jie geri, bet nepakeis mamos.
O kaip norėčiau, mama, Tavo šilumos.

Kodėl mamyte ir kur Tu pradingai?
Negali augti be mamų vaikai,
Maža širdelė kraujuoja naktimis
O ašaros vis graužia man akis....

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą