Nuotraukos autorius: 123rf.com

Auginame ir džioviname raudonėlį: prieskonis, kuris gydo

Vaistažolė ar prieskoninė žolė – toks klausimas kyla ne vienam raudonėlio augintojui ir mėgėjui. Šis daugiametis žolinis augalas universalus: jis ne tik stiprina sveikatą, bet praturtina maisto patiekalų skonį. O savo darže užsiveisti raudonėlio ir pasiruošti atsargų artėjančiam rudens sezonui visiškai nesudėtinga. 

Botaninės savybės 

Lietuvos soduose ir daržuose auginamas raudonėlis yra kilęs iš pietų Europos, tačiau jo išplitimo plotas siekia ne tik Europą, bet ir Aziją. 

Lietuvoje šis žolinis augalas auga ir natūralioje aplinkoje – ant kalvų ir šlaitų, pievose ar pamiškėse arba, kitaip tariant, vietose, kuriose netrūksta saulės šviesos ir šilumos. Tiesa, natūraliomis sąlygomis augančio raudonėlio, bėgant laikui, randama vis mažiau. 

Raudonėlio aukštis siekia 30-80 cm. Šis augalas yra linkęs medėti, o jo stiebas gana status ir šakotas. Stiebas primena keturbriaunę formą, stiebo spalva – žalia arba rausva. 

Lapams būdinga pailga, kiek dantyta ir smaili forma, tačiau apatiniai raudonėlių lapai dažniausiai būna buki. 

Raudonėliai žydi ištisą vasarą – nuo birželio iki rūgpjūčio. Žiedams būdinga šviesiai ir tamsiai purpurinė bei balta spalvos. Raudonėlių žiedai įprastai išsidėsto stiebo viršuje ir primena šluotelę. 

Auginimas – paprastas, o potencialo – daug 

Raudonėlis – išskirtinai universali žolė. Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje jis naudojamas kaip prieskonis, kuriuo paskaninami makaronų, mėsos, jūros gėrybių, žuvies patiekalai. 

Dėl ryškaus skonio raudonėlis puikiai tinka su cukinijų ir patisonų patiekalais. Jį galima naudoti ir konservuojant įvairias daržoves. 

Iš raudonėlio taip pat verdamos arbatos: ruošiant arbatą galima naudoti tik raudonėlį arba maišyti jį su kitomis vaistažolėmis. 

Šių žolių lapuose yra eterinio aliejaus liaukutės, todėl iš jo gaminamas ir eterinis aliejus. Raudonėlių eterinis aliejus naudojamas kaip dezodoruojanti, priešuždegiminėmis, antibakterinėmis savybėmis pasižyminti priemonė, kosmetikos ar kūno priežiūros produktų sudėtinė dalis. 

Dėl nereiklumo auginimo sąlygoms, paprastos priežiūros ir galimybės mechanizuotai nuimti derlių, raudonėlis neretai vadinamas nemažai potencialo turinčia prieskonine ir vaistine žole. Todėl raudonėliai auginami ne tik nuosavuose soduose ir daržuose, bet ir masiniu būdu. 

Sodinti raudonėlius galima dalinant krūmą, sėjant sėklas tiesiai į dirvą arba daiginant juos vazonėliuose ir į dirvą perkeliant jau ūgtelėjusius raudonėlius. 

Dirvai raudonėlis nėra itin reiklus, tačiau nemėgsta dirvožemio, kuriame užsistovi vanduo. Idealus dirvožemis – derlinga puraus priemolio ar priesmėlio dirva, kurioje kiek įmanoma labiau išnaikintos piktžolės. 

Svarbiau nei dirva raudonėliams yra tinkama vieta – šios žolės išskirtinai mėgsta saulę. Todėl raudonėlių auginimui rekomenduotina rinktis vietas, kurias bent pusdienį pasiekia saulės spinduliai. 

Pagrindinė priežiūros taisyklė – nuolatinis ravėjimas, saugant raudonėlius nuo piktžolių, ir dirvos purenimas. Toje pačioje vietoje šias prieskonines ir vaistines žoles auginti galima iki 10 metų. 

Kada vartoti ir kaip džiovinti? 

Remiantis liaudies medicinos žiniomis, raudonėliai teigiamai veikia atmintį, pasižymi uždegimus slopinančiu, skausmą mažinančiu bei atpalaiduojančiu poveikiu. Ši žolė mažina spazmus, ramina, optimizuoja nervų sistemos būklę ir gerina virškinimą. 

Ruošiant raudonėlių atsargas žiemai, patartina džiovinti raudonėlių šakeles su žiedais. Džiovinant žoles vertėtų saugoti jas nuo tiesioginių saulės spindulių, laikyti sausoje vietoje, o sudžiovinus laikyti natūraliose talpose. 

Svarbu atminti, kad raudonėlio atsargas ruošti vertėtų vienam sezonui – džiovinti reikėtų tiek žolių, kiek sunaudosite per vienerius metus. Per metus nesunaudotas sudžiovintas raudonėlio šakeles ir žiedus patartina išmesti. 

lrytas.lt informacija

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą