Kaip elgtis, kai artimasis galvoja apie savižudybę?

Neseniai skelbti duomenys rodo, kad per nepriklausomybės laikotarpį mūsų šalyje nusižudė 35 tūkstančiai žmonių. Lietuva šioje srityje vis dar liūdnai pirmauja Europoje, tai rodo ir itin prastą visuomenės psichikos sveikatą. Pasak Savižudybių prevencijos biuro vadovo Mariaus Stričkos, remiantis įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, apie 89 proc. nusižudžiusių asmenų turėjo vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų.

Susijusi su įvairiais sutrikimais

Mokslų daktaras, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius prof. Arūnas Germanavičius sako, kad savižudybės sąsajų su psichikos sutrikimais paneigti negalima „Pagrindine savižudiškų minčių, ketinimų, veiksmų priežastimi psichiatrijoje laikoma depresija. Ja sergant atsiranda savikaltos, savigraužos jausmas, tad kyla minčių ir apie savižudybę. Gydant šią ligą ne tik vaistais, bet ir psichoterapija, kitais metodais, tokios mintys paprastai išnyksta“, – aiškina A. Germanavičius. Psichozinių sutrikimų (bipolinį sutrikimą ar šizofreniją) turintys žmonės taip pat linkę į savižudybę. Pastaruoju atveju žudytis gali skatinti komentuojantys, nurodinėjantys balsai, imperatyvinės haliucinacijos. REKLAMA „Kartais galvoje girdimi balsai skatina nusižudyti ar susižaloti. Didesnė savižudybės rizika yra ir turintiems dvipolį sutrikimą. Ypač didelis pavojus kyla tada, kai šiems žmonėms baigiasi euforijos, pakilimo fazė ir prasideda sunki depresija. Artimieji dažnai pirmosios fazės nė nepastebi, o prasidėjus antrajai žmogų gali apnikti itin sunkios mintys“, – teigia psichiatras. Tačiau, pasak profesoriaus, sunkių psichikos sutrikimų turintys žmonės žudosi palyginti retai. Galbūt todėl, kad psichoziniai sutrikimai diagnozuojami vos 5 proc. žmonių: „Labai svarbu, kad visi, sergantys sunkiomis psichikos ligomis, laiku gautų tinkamą pagalbą. Jiems reikia daug priežiūros, ypač – kai sutrikimas paūmėja, žmogus atsiduria krizinėje situacijoje, kuri gali baigtis savižudybe.“ Kita rizikos grupė – jauni psichikos sutrikimų turintys žmonės, kurie sėkmingai gydomi ne tik vaistais, bet ir psichoterapija ar kitais metodais. „Tokie jaunuoliai įgyja daug žinių apie savo sutrikimą, pradeda mąstyti pernelyg kritiškai. Taip kyla depresinė būsena, minčių, kad jie niekada negalės gyventi taip, kaip visi kiti, kad dėl psichikos sutrikimo jie praranda labai daug. Grįžę namo po gydymo stacionare, pradėję lankytis mokymo įstaigose, jaunuoliai supranta, kad jiems kyla daug sunkumų, ima lyginti save su kitais, lygina perdėtai, analizuoja ne savo galias, o negalias arba negebėjimus, ir labai išgyvena. Tokiu atveju gali kilti noras nutraukti gyvybę – net ir tada, kai žmogus sėkmingai sveiksta“, – pabrėžia A. Germanavičius. Specialisto teigimu, tokiems žmonėms pagalbos taip pat reikia daug, jie po gydymosi stacionare turi gauti visas reikalingas paslaugas. „Susirgusiems ankstyvoje jaunystėje turi padėti visa mokymo įstaigos bendruomenė – pradedant socialiniais pedagogais ir baigiant mokyklų vadovais. Šiems jaunuoliams ypač reikia pagalbos, palaikymo, tai turi daryti visa sistema“, – kalba profesorius. Dar viena rizikos grupė – žmonės, turintys įvairių asmenybės sutrikimų. Jų rizika nusižudyti mažesnė negu sergančių depresija, tačiau nekreipti dėmesio į jų problemas, išgyvenimus taip pat negalima. „Šiuo atveju kalbame apie žmones, kurie dėl negebėjimo valdyti savo impulsų, spręsti konfliktų su aplinka ar savimi, žalojasi ar perdėtai ieško dėmesio. Kai kurie medikai šiuos žmones net laiko tiesiog simuliantais, trokštančiais atkreipti į save dėmesį. Vis dar pasitaiko, kad gydytojai jų minčių apie savižudybę nevertina rimtai, tiesiog mestelėja: „Jei nori žudytis, tai ir žudykis“, manydami, kad taip atgrasys juos nuo lemtingo veiksmo. Tačiau taip nėra. Tokie mediko žodžiai gali tapti postūmiu“, – sako A. Germanavičius. Profesoriaus teigimu, net psichiatrijos gydytojų rezidentų mokymo programose per mažai dėmesio skiriama psichiatrijos temoms, ypač asmenybės sutrikimams atpažinti ir valdyti.

Tarp priežasčių – atskirtis ir skurdas

Žmonių, turinčių psichikos sutrikimų, savižudybės rizika padidėja ir dėl to, kad visuomenė juos atstumia, išsižada artimieji. Šių žmonių nelaukia darbdaviai, jų pajamos menkos. Be to, turintys psichikos sutrikimų neretai pernelyg pasitiki kitais žmonėmis, tampa aferistų aukomis ar prisiima nepamatuotų finansinių įsipareigojimų. „Labai svarbu, kad valstybėje atsirastų sistema, kuri identifikuotų tokių problemų turinčius žmones. Štai Švedijoje, Gotlando saloje, įgyvendinta pagalbos programa depresinių sutrikimų turintiems gyventojams, ir pasitelkti net mokesčių inspekcijos pareigūnai. Šioje saloje gyvenantys vyrai jautėsi depresyviai, jie vartojo daug alkoholio, ten klestėjo nedarbas, nemažai gyventojų buvo įsiskolinę. Visa tai neretai tapdavo ir savižudybės priežastimi. Mokesčių inspekcijos pareigūnai identifikuodavo panašias problemas ir padėdavo žmonėms su jomis susidoroti“, – sako A. Germanavičius ir priduria, kad turintiems psichikos sutrikimų reikia padėti išsiveržti iš užburto rato ir susidoroti su finansinėmis problemomis. Įveikti stigmą, neigiamą visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimų turinčius žmones geriausiai padeda švietimas, taip pat tinkama savivaldybių ir visos valstybės politika. A. Germanavičius pabrėžia, kad yra ir žmonių, kurie žalojasi ne dėl psichikos sutrikimų, o dėl išgyvenamų psichologinių sunkumų.

Pagalbos grandinė

M. Strička sako, kad savižudybė nėra liga, tai procesas: „Švedai savo strateginiuose dokumentuose savižudybę įvardija kaip psichologinę klaidą. Remdamasi šia filosofija, pastaruosius penkerius metus ekspertų grupė labai intensyviai kuria mechanizmus, kurie nustatytų, kaip ši klaida įvyksta, ką daryti, kad visos sistemos būtų pasirengusios ją atpažinti.“ Pasak jo, siekiant padėti suicidinių minčių turintiems žmonėms, labai svarbu sukurti pagalbos grandinę. „Pirmoji grandis – vadinamieji rizikos atpažinėjai, kuriuos dar vadiname vartininkais. Mūsų siekis – kad kiekvienas socialinis darbuotojas, policininkas, medikas, kasdien bendraujantys su žmogumi, gebėtų atpažinti savižudybės krizę išgyvenantį asmenį. Ne tik atpažinti, bet ir žinoti, kur jis gali gauti pagalbą“, – pasakoja Savižudybių prevencijos biuro vadovas. Antras žingsnis – sukurti tokią sveikatos priežiūros sistemą, kad krizę išgyvenantis žmogus visada gautų reikalingą pagalbą. „Nuo liepos pradžios visi, besigydantys stacionaruose ar besilankantys psichikos sveikatos centruose, sulauks psichosocialinio vertinimo. Specialistai kalbėsis su žmogumi, gilinsis į jo problemas, aiškinsis, kodėl jis norėjo nusižudyti, kodėl jam kilo tokių minčių. Toks dokumentas labai svarbus vėliau su žmogumi dirbsiantiems specialistams“, – tikina M. Strička. Trečias labai svarbus žingsnis – užtikrinti pagalbos tęstinumą. Tinkamos paslaugos, psichologo ir psichiatro pagalba žmogui turi būti teikiama ir išėjus iš stacionarios gydymo įstaigos. „Vos bandęs žudytis žmogus išeis iš ligoninės, dar tą pačią ar kitą dieną informacija bus perduota pirminei sveikatos priežiūros įstaigai, kur jam išsyk bus teikiama pagalba. Bus paskirtas asmuo, kuris susisieks su žmogumi, siūlys jam įvairiapusę pagalbą, teirausis, kaip ji teikiama. Jei žmogus pagalbos atsisakys, bus bandoma jį įkalbėti“, – teigia M. Strička ir priduria, kad sveikatos priežiūros specialistai turi keisti požiūrį į savižudiškų minčių turintį žmogų, jo nebijoti, bendradarbiauti. „Jau esame parengę bendrąjį reagavimo į savižudybių grėsmę algoritmą, taip pat psichosocialinio vertinimo atlikimo gydymo įstaigoje modelį. Tai pagrindiniai dokumentai, kurie įgalins sistemą veikti ir sukurs paslaugų grandinę“, – pasakoja M. Strička.

Paslaugų trūksta

M. Stričkos teigimu, kol kas konkrečių paslaugų bandžiusiems žudytis vis dar trūksta. „Mūsų sveikatos priežiūros sistemoje teikiamos tik pirminės paslaugos, toliau – psichiatrijos stacionaras. Trūksta tarpinės grandies, kur žmogus gautų konkrečias paslaugas. Ne visada gali padėti ir psichikos sveikatos centrai, nes kai kurie pernelyg maži, juose trūksta tinkamų specialistų“, – apgailestauja Savižudybių prevencijos centro vadovas. Pasak jo, psichiatrai tiek miestuose, tiek regionuose pernelyg apkrauti papildomu darbu, todėl jiems lieka mažai laiko bendrauti su tais žmonėmis, kuriems iš tiesų reikia pagalbos. „Maždaug 45 proc. psichiatrų lankytojų yra sveiki žmonės, siekiantys gauti vairuotojo pažymėjimą ar ginklo leidimą. Akivaizdu, kad tokia situacija nėra normali“, – mano M. Strička. A. Germanavičius pritaria, kad išduoti pažymas – ne gydytojo funkcija. „Specialistai rengiami 12 ar 13 metų, o sveikatos priežiūros sistema juos naudoja neefektyviai. Pažymos galėtų būti išduodamos ir per elektroninę sveikatos sistemą, taip psichiatrai galėtų atlikti tiesiogines funkcijas ar net vykti pas pacientus į namus“, – pabrėžia jis.

Laukia permainų

M. Strička tikisi, kad artimiausiu metu situacija keisis. Dėmesys psichikos sveikatai gerokai didesnis nei ankstesniais metais, o visuomenė subrendusi pokyčiams. Savižudybių prevencija – ir viena iš keturių Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos programos „Už saugią Lietuvą“ dalių. Savižudybių prevencija kaip prioritetas įvardyta ir Vyriausybės programoje, jai įgyvendinti skiriama papildomų lėšų. „Gaila, tačiau kol kas nėra veikiančios savižudybių prevencijos ar bendros psichikos sveikatos ir savižudybių prevencijos programos. Lietuvoje savižudybių rodikliai vis dar aukšti, vyrauja medikamentinis gydymas, todėl toks dokumentas būtinas“, – sako M. Strička. Jo teigimu, labai svarbu, kad pagalba būtų teikiama ne tik bandžiusiems nusižudyti ar turintiems suicidinių minčių, bet ir nusižudžiusiųjų artimiesiems. „Šiuo metu jau esama organizacijų, kurios padeda nusižudžiusiųjų artimiesiems. Jų nariai labai aktyvūs, renka pagalbos grupes didžiuosiuose miestuose. Vilniuje ir Kaune artimieji jau gali gauti nemokamą psichologinę pagalbą, ji anoniminė ir nemokama. Svarbu, kad panaši pagalba būtų teikiama ir regionuose“, – sako M. Strička.

Kaip elgtis, kai artimasis galvoja apie savižudybę

A. Germanavičius tikina, kad apie ketinimą nusižudyti signalus draugams ar artimiesiems siunčia kiekvienas žmogus, tik labai retais atvejais užuominų nebūna. Artimieji visada turi atkreipti dėmesį į pasikeitusią šeimos nario būseną. „Žmogus, atsidūręs savižudybės krizėje, yra tarsi tunelyje. Kaip mes sakome, jis stovi ant dviejų bėgių, kur viena koja – gyvenimo, kita – nebūties pusėje. Toks žmogus vienu metu ir nori, ir nenori gyventi. Mūsų, specialistų, darbas – stiprinti ir palaikyti asmens norą gyventi“, – sako M. Strička. Savižudybių prevencijos centro vadovas primena, ką reikėtų daryti pastebėjus savižudiškas artimojo nuotaikas. „Ketinantys nusižudyti žmonės patys paprastai neieško pagalbos, be to, dažniausiai vengia kreiptis į specialistus. Tiek artimieji, tiek ir su tokiais žmonėmis dirbantys specialistai turėtų žinoti, ką reikėtų daryti ir ko vengti, kai nujaučiama, kad artimasis galvoja apie savižudybę“, – kalba M. Strička. Pirma, tokį žmogų reikia dėmesingai išklausyti, nebijoti atvirai paklausti – kas jį kamuoja, pabandyti prakalbinti. „Tinka ir tiesus klausimas: „Ar kartais neketini nusižudyti, ar neturi pasirinkęs būdo, kaip tai padaryti?“ Nemėginkite žmogaus įkalbinėti nesižudyti. Verčiau leiskite pajusti, kad juo rūpinatės, jį suprantate, kad jis nėra vienas, o jį persekiojantis noras nusižudyti – laikinas. Raginkite žmogų kuo skubiau kreiptis į gydytoją, psichologą arba psichikos sveikatos specialistą. Prireikus padėkite ten nuvykti, palydėkite“, – aiškina Savižudybių prevencijos centro vadovas ir priduria, kad labai svarbu krizės ištikto žmogaus nepalikti vieno su niūriomis mintimis.

Lina Jakubauskienė

lrytas.lt informacija

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą