Su kraujo vėžiu susigrūmusi Kamilė turi tik vieną svajonę – pasveikti

Ką tik savo 8-ąjį gimtadienį atšventusi Kamilė šiandien turi kuo džiaugtis – metų pradžioje ji išgirdo pačią geriausią žinią: intensyvus gydymas baigtas, kraujo vėžys įveiktas! Tačiau Kamilė puikiai supranta, ką reiškia ši žinia – tai dar ne pabaiga, gydymas tęsiamas toliau, tiesiog kur kas mažiau laiko teks leisti ligoninėje ir kur kas daugiau namuose, su artimaisiais. Šiemet paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ GPM kampanijos veidu tapusi Kamilė turi vienintelę svajonę – visiškai pasveikti.

Viskas prasidėjo lyg ir nekaltai, kaip labai dažnai ir nutinka, prieš išgirstant skaudžią ligos diagnozę. Kamilei staiga pakilo aukšta temperatūra. Po pasitarimo su gydytoja, buvo nurodyta palaukti tris paras ir, jei būklė nesikeis, atvykti kraujo tyrimui. Kamilės mamytė Šarunė prisimena, kad dukrytės būklė tikrai neramino, tačiau apie blogiausia nebuvo nė minties, tiesiog neapleido nuojauta, kad nebus išsisukta be antibiotikų.

Apsilankius pas šeimos gydytoją, iš pradžių buvo įtartas plaučių uždegimas. Tačiau grįžus namo, gydytojos skambutis su kraujo tyrimo atsakymais sukėlė didelį nerimą. Rodikliai buvo blogi, tad reikėjo skubiai vykti į priimamąjį. Net tada Šarūnė dar nesuprato situacijos rimtumo – galvojo, kad Kamilę tiesiog paguldys stebėjimui.

„Kai išgirdau diagnozę, kad mano vaikui kraujo vėžys, pasaulis sustojo. Reikėjo daug laiko, kad su tuo susitaikyčiau“, – prisimena mama.

Gydymas vyko Vilniaus Santaros klinikose. Šarūnė su didele pagarba ir dėkingumu kalba apie vaikų onkohematologijos skyriaus gydytojus ir slaugytojus: „Jie tikri profesionalai. Kamilė beprotiškai bijojo adatų, o kraujo tyrimai ir kitos procedūros buvo neišvengiamos. Jau namuose, dar net neišvykus į ligoninę, ji pradėdavo nerimauti, nes žinodavo, kad laukia dūriai. Su didele nuostaba žiūrėdavau, kaip kantriai ir su didžiausia atjauta personalas padėdavo jai susidoroti su baime.“

Laikantis gydytojų sudaryto plano, Kamilė ligoninėje praleido pusmetį. „Džiaukitės šia diena, negalvodami apie rytojų“, – buvo pagrindinis medikų patarimas.

Kai tik atsirasdavo galimybė, ypač po ilgesnio ligoninėje praleisto laikotarpio, Kamilė su mamyte skubėdavo namo į Kauną – kad  ir vos kelioms dienoms. „Namuose mūsų labai laukdavo mažoji dukrytė Ugnė. Jai sesės liga buvo didžiulė trauma. Ji beprotiškai prisirišusi prie manęs, per dieną gali po šimtą kartų prieiti, apkabinti, išbučiuoti, tad dėl ilgo atsiskyrimo ji labai išgyveno. Atsirado miego sutrikimų, buvo net toks laikotarpis, kai ji sakė: „Gaila, kad aš nesergu“ – tiesiog ji matė, kad tai yra variantas nebūti atskirtai nuo mamos“, – su ašaromis akyse pasakoja Šarūnė.

Mama džiaugiasi, kad, lyginant su mažaisiais pacientais, ligoninės ir palatos draugais, Kamilei labai pasisekė – gydymas buvo sėkmingas, mergaitės savijauta ir rodikliai neblogi, tad pas namiškius grįždavo pakankamai dažnai. „Tačiau namuose per pusmetį nesame praleidę daugiau nei dviejų savaičių – visgi diagnozė rimta ir gydymas intensyvus. Buvo laikas, kuomet ligoninėje užsibūdavome ir visą mėnesį, kuomet Kamilės organizmas sunkiai reaguodavo į leidžiamus vaistus. Tuo metu jos burnytė buvo išopėjusi, Kamilė negalėjo nei kalbėti, nei valgyti, skausmai didžiuliai, tad susidūrėme su nemenkais iššūkiais“, - prisimena mama.

Dienas ligoninėje Kamilei ir jos mamytei labai praskaidrindavo fondo „Mamų unija“ organizuojamos edukacijos: „Kamilei jos būdavo lyg tyro oro gurkšnis, dukrytė jų beprotiškai laukdavo, stengdavosi visose sudalyvauti, o po jų nuotaika akivaizdžiai pagerėdavo“.

Vienas sudėtingesnių ligos etapų, dėl kurio labai nerimavo Kamilė, buvo plaukų netekimas. „Iš pradžių ji net negalėjo žiūrėti į kitus vaikus be plaukų. Pamačiusi, net išeidavo iš tos patalpos. Tačiau kai jos plaukučiai pradėjo slinkti, manau, aš sureagavau skaudžiau, nei ji pati. Pamenu, šukuoju jos plaukus, o jie kuokštais slenka, susigraudinau. Galiausiai pasitarę nusprendėme juos nuskusti, Kamilė tam pritarė ir net padėjo tėčiui tą padaryti. Siūlėme jai ir peruką, bet Kamilė atsisakė. Į viešumą stipriai nesiverždavome, tačiau tikrai ne kartą pastebėjome, kaip žmonės nulydi žvilgsniais, pasišnabžda. Ir tai suprantama – suveikia netikėtumo faktorius. O man svarbiausia, kad Kamilė dėl to nė kiek neišgyveno“, - šypsosi Šarunė.  

Kamilės gydymas turėjo trukti apie dvejus metus, tad pusmetis, praleistas ligoninėje, skamba tarsi laimėtas loterijos bilietas. Tiesa, dar pusantrų metų mergaitė gers vaistus ir reguliariai tikrinsis kraujo rodiklius. Kitą rugsėjį Kamilė keliaus į antrąją klasę ir pagaliau susipažins su savo klasės draugais, mat praėjusius metus ji mokėsi ligoninėje individualiai.

„Kamilė yra smalsi, kruopšti, drąsi ir labai atkakli. Ji tikra perfekcionistė – jei kas nors nepavyksta, supyksta ir ant savęs, ir ant manęs. Jos didžiausia aistra – krepšinis. Treniruotes ji lankė darželyje, tad jau pastebėjau atkaklų charakterį – kai reikia kovoti dėl kamuolio, ji nepralenkiama“, - juokiasi Šarunė.

Prisiminusi Kamilės ligos pradžią, Šarūnė sako kiekvieną kartą susigraudinanti. Šis etapas išmokė įsivertinti, kad nieko nėra svarbiau už vaikus, šeimą, sveikatą ir laiką drauge. „Kai išgirsti diagnozę, visas pasaulis sugriūna, lieki tik tu ir tavo vaiko liga. Pamažu imi vertinti kiekvieną akimirką“, - sako Šarūnė.

Kad visi vėžio pakirsti vaikai ir jų šeimos gautų pilnavertę kompleksinę pagalbą, paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ kviečia šiemet jiems skirti 1,2 proc. savo GPM (paramos gavėjo kodas: 302288579). Pajamų deklaracija - tik pusė darbo. Atlikite jį iki galo!