Lietuva atsisveikina su A. Ramanausku-Vanagu: pagarbą atidavė valstybės vadovai

Vilniuje penktadienį prasidėjo su sovietų okupacija kovojusio partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago iškilminga valstybinių laidotuvių ceremonija. Trispalve apdengtas laisvės kovotojo karstas ryte buvo atvežtas į Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčią. Palaikus pasitiko artimieji, kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, pašventino Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Vidurdienį partizano atminimą pagerbs prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, iki vakaro pagarbą galės atiduoti visuomenės atstovai. Pokario kovų didvyrio laidotuvės sostinės Antakalnio kapinėse vyks šeštadienio popietę. Pokario metais A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė. Partizano vado palaikai kapinėse Našlaičių kapinėse Vilniuje buvo atrasti ir identifikuoti šiais metais.

D. Grybauskaitė: mes laidojame savo didvyrį

Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė sako, kad partizanas Adolfas Ramanauskas Vanagas savo žygdarbiais Lietuvai sukurstė Rusijos neapykantą ne vienam dešimtmečiui. Pasak prezidentės, tai parodo, kiek valstybės labui gali padaryti vienas žmogus. D. Grybauskaitė pabrėžia, kad A.Ramanauskas-Vanagas yra Lietuvos laisvės simbolis.

„Mes atradome palaikus žmogaus, kuris tapo okupantui didžiausią neapykantą keliančiu žmogumi, tokio dydžio neapykanta prieš mūsų laisvės kovotoją, prieš vieną žmogų, ji (neapykanta. -ELTA) pasiekia mus iki dabar. Matome tos neapykantos pliūpsnius net ir dabartinėje Rusijoje, kuri nukreipta į mus – į laisvą, nepriklausomą, demokratišką valstybę. Ir tai dar kartą įrodo, kad vienas žmogus valstybės istorijoje gali būti toks svarbus ir tiek daug padaryti. Tai patvirtina, kad mes laidojame savo didvyrį, savo laisvės simbolį“, – teigė šalies vadovė.

A. Anušauskas: jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis

 Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi. Taip Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kur penktadienį pašarvoti kovotojo už laisvę palaikai, sakė istorinę knygą apie A. Ramanauską-Vanagą parašęs Arvydas Anušauskas. Kaip pabrėžė istorikas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago istorija - tai ir jo žmonos Birutės istorija. „Ji neatskiriama šios istorijos dalis. Jie buvo dviese, kartu kovojo. Buvo šeima. Kas atsitiko po jų sulaikymo, kai juos įkalinimo, ko iš tiesų KGB tikėjosi, kokius melagingus gandus apie jį platino, kaip ir apie kitus pasipriešinimo kovų dalyvius?“ - klausė A. Anušauskas, kalbėdamas, kad šie žmonės, kaip ir kiekvienas, buvo iš kūno ir kraujo, patirdavo nevilties akimirkų pasitikdami savo lemtį, jautė savo ir kitų skausmą. A.Anušauskas priminė, kad pirmuosius trejus savo gyvenimo metus A. Ramanauskas-Vanagas praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jo tėvas dirbo paprastu darbininku, o į Lietuvą grįžo dėl savo tėvų, kurie labai sunkiai vertėsi.

A. Ramanausko-Vanago tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 metais jis baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau - Panevėžio pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje, kaip yra pats sakęs, norėjo būti mokytoju, mokydamas kitus mokėsi pats. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 metų balandžio 25 dieną A. Ramanauskas tapo partizanu ir pasirinko Vanago slapyvardį. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, o vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 metais - Merkio rinktinės vadu. 1947 metų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 metų vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 dieną buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje - Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nuo 1952 metų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima - žmona Birute ir dukterimi Auksute. Turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones. Tuo metu A. Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimus „Partizanų gretose“. Kaip pabrėžė istorikas A. Anušauskas, A. Ramanauskas-Vanagas buvo medžiojamas sovietinio saugumo nuo pat pirmųjų pasipriešinimo okupaciniam režimui akimirkų, jam surasti KGB buvo pasitelkusi šimtus čekistų. 1956 m. spalio 12 dieną su žmona Birute Mažeikaite A. Ramanauskas-Vanagas buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB kameras. Beveik po metų kalinimo ir kankinimų LTSR Aukščiausiasis Teismas generolui skyrė mirties bausmę. Žmona B. Mažeikaitė buvo nuteista 8 metams laisvės atėmimo. A.Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais. Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai. Pasak A. Anušausko, mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta - paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį. „Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi“, - sakė A. Anušauskas.

Istorinis teisingumas

Partizanų vado Adolfo Ramanausko- Vanago krikščioniškos laidotuvės yra pergalės ženklas vykdant istorinį teisingumą, sako Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. „Istorinis teisingumas, kad žmogus, kuris paaukojo savo gyvenimą, pasiaukojo Tėvynei ir tarnavo mylintis Dievą ir Tėvynę, būtų krikščioniškai palaidotas. Mūsų valstybei tai yra mūsų pergalės, laisvės ženklas“, – žurnalistams penktadienį sakė Lietuvos katalikų bažnyčios vadovas. Anot jo, A. Ramanausko laidotuvės yra valstybės atkūrimo šimtmečio ženklas ir kulminacija primenant „mūsų laisvės kainą ir progą padėkoti už tai“. G. Grušas pabrėžė ir Bažnyčios vaidmenį, jau kitomis priemonėmis tęsiant užgniaužtą ginkluotą partizanų pasipriešinimą sovietų valdžiai. „Bažnyčia visada eidavo su tauta, visada buvo už žmogaus laisvę, žmogaus teises – tai yra viena iš kovų, kurias Bažnyčia išlaikė po rezistencijos kovų su „Katalikų bažnyčios kronika“ ir tolesniais žygiais iki Sąjūdžio kartu“, – kalbėjo jis.

„Karas po karo“

Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę. Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai. 1944-1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų, partizanų būriai. Apie 30 tūkst. vyrų aktyviai veikė beveik visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu. Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio karo laikotarpį leista 80 pavadinimų periodinių leidinių. Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar kartais naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.

Antrame etape 1946-1948 metais kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos. 1949 metų vasario 16-ąją partizanai paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai. Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė partizanų šeimas, pusnuogius žuvusių partizanų kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse.

Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-ųjų pavasarį. „Laisvės kovotojai savo drąsa, pasiaukojimu ir gyvybėmis įrodė, kad 1940 m. vasarą Lietuva į SSRS įjungta prieš tautos valią ir atpirko Lietuvos vyriausybės ir kariuomenės neveiklumą“, – rašoma 2013 metais išleistoje „Lietuvos istorijoje“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imtasi įamžinti partizaninių kovų dalyvių atminimą. Nuo 1995 metų pastatyti paminklai partizanų apygardoms įamžinti, Vilniuje įsikūrusi Karo akademija ir gimnazija Raseiniuose pavadintos partizanų vado generolo Jono Žemaičio vardu, partizanų Juozo Lukšos – Daumanto ir Adolfo Ramanausko – Vanago vardais pavadintos gimnazijos Garliavoje ir Alytuje. Muzikos grupė „Skylė“ išleido populiarų teminį albumą „Broliai“, skirtą laisvės kovų dalyviams atminti. Kasmet vis populiarėja pėsčiųjų žygiai partizanų takais, miško brolių žygdarbiai vaidino svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgas.

A. Ramanauskas-Vanagas įkvėpdamas partizanus nestokojo humoro, prisimena jo bendražygis

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, siekdamas praskaidrinti kovotojų kasdienybę, dažnai pasitelkdavo humorą, prisimena jo bendražygis Juozas Jakavonis-Tigras. „Jis buvo dirbęs mokytoju, o aš buvau dar jaunas – 19 metų, jis su manimi elgėsi kaip su mokiniu. Bet jis gyveno labai su humoru“, – žurnalistams penktadienį pasakojo J. Jakavonis. Šiuo metu 93-ejų J. Jakavonis 1945–1946 metais tėvų kieme buvo įrengęs bunkerį, kur dirbo tuometiniai Pietų Lietuvos partizanų vadai A. Ramanauskas-Vanagas bei Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šioje partizanų vadavietėje J. Jakavonis sako gana artimai susibičiuliavęs su A. Ramanausku. Jis prisiminė, kad keliaujant po partizanų būrius, įsitvirtinusius prie dabartinės Lietuvos sienos su Baltarusija, A. Ramanauskas nuolat sugalvodavo įvairių pokštų. „Gerai prisimenu – aš laikydavau žvakutę, nakties metu prie laužo, jis iš parabelio (pistoleto – BNS) šaudavo. Bet ten, žinoma, buvo užkišta tik popierėliais. Aš tuo metu žvakutę užspausdavau. Visi galvodavo: ale ir taiklumas, kaip tu nesibijojai? Aš sakydavau, kad esu užtikrintas, kad jis taiklus ir nepataikys į mano ranką“, – pasakojo J. Jakavonis.

Jis taip pat prisiminė kitus J. Ramanausko-Vanago pokštus, kai, pavyzdžiui, sutarus su kuriuo nors partizanu ir muilu užrašius ant jam rankos kokius nors žodžius bei vėliau prie laužo patrynus šią vietą pelenais, ant rankos išryškėdavo kuriam nors kitam partizanui skirta „pranašystė“. J. Jakavonis-Tigras, ir pats buvęs kankinamas sovietų represinių tarnybų reikalaujant išduoti kovos draugus, vėliau ištremtas į Sibirą, teigė, kad dalis partizanų palūždavo. „Mane kankino mėnesį Varėnoje, beveik užmušdavo. Bet buvau pasiryžęs, kad neišduosiu, tegu užmuša. Daug kartų buvau beveik negyvas, bet jie mokėjo kankinti. Dalis partizanų sutikdavo dirbti. Nedaug tokių, bet buvo, kurie išsigando kankinimų ir išdavė draugus“, – pabrėžė jis.

Atvykusieji į A. Ramanausko laidotuves džiaugiasi turėsiantys vietą jam pagerbti Į valstybines partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves atvykstantys žmonės džiaugiasi nuo šiol turėsiantys vietą pagerbti jam ir šalies istorijai. 72-ejų draugijos „Lietuvai pagražinti“ pirmininkas Juozas Dingelis sako nuo vaikystės gyvendamas Dzūkijoje daug girdėjo kalbant apie A. Ramanauską-Vanagą ir jo autoritetą, teisingumą. „Žinau, koks jis buvo autoritetas, koks jis buvo teisingas, įvedęs drausmę partizanams, jei būdavo prasižengimų, juos bausdavo“, – BNS pasakojo J. Dingelis. Anot jo, vienas iš A. Ramanausko priesakų buvo raginimas kovojant už laisvę siekti įsitvirtinti ir sovietų saugumo struktūrose, taip bandant sužinoti saugumiečių ketinimus. „Šiandien yra šventė, tai mūsų visų pergalė, mūsų džiaugsmo šventė, kad rasti jo palaikai, kad jo dukrelė žinos, kur kapas, kad ir mes galėsime ateiti jį pagerbti prie to kapo“, – sakė J. Dingelis. 71-erių Vincentas Jasiulevičius sako taip pat atvykęs pagerbti laisvės kovų didvyrio, tapusio ir vienybės simboliu. „Atvykome pagerbti. Tokių didvyrių Lietuvoje nedaug. Juolab, kad mes savotiškai nupilietėjame: niekur nesikišame, nesidomime, neturime laiko, išvažiuojame. Laisve reikia rūpintis, o mes ja rūpintis nemokame“, – BNS teigė V. Jasiulevičius. Vilniaus universiteto archeologijos studentė Simona Čepelytė sako atvykusi pagerbti A. Ramanausko-Vanago atminimo ir pasidžiaugti savo dėstytojo atradimu – aptiktais partizanų vado palaikais. Mergina sako gerbianti istoriją, esanti patriotė, ji taip pat džiaugėsi, kad atliekama vis daugiau archeologinių tyrimų, susijusių su partizanų paieškomis. „Kai kurių Lietuvos valdovų, kaip Mindaugo ar Vytauto, jau negalime rasti, tad svarbu bent kažkokią istorijos dalį turėti, kur žmonės gali atvykti kasmet ir atiduoti pagarbą“, – kalbėjo S. Čepelytė.

 

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą