Vytauto Daraškevičiaus fotografijų paroda vėl bus atverta lankytojams


Į Jurgio Kunčino viešąją biblioteką (Seirijų g. 2) dar prieš paskelbiant karantiną atkeliavo archyvinių kadrų paroda „Į Laisvę. 1988 birželis - 1990 kovo 11“. Šis Vytauto Daraškevičiaus fotografijų ciklas skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui paminėti. Fotografijos yra tikrai vertos dėmesio, tad norintieji jas apžiūrėti kviečiami užsukti į biblioteką nuo birželio 1 iki 30 dienos. Parodą pamatyti turės galimybę visi, karantino reikalavimų besilaikantieji lankytojai.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys V. Daraškevičius fotografuoja jau bene šešetą dešimtmečių, mat dar būdamas septintokas išbandė fotoaparato (neįkainojamos tėčio dovanos) teikiamas galimybes. Pirmasis šios paauglį užbūrusios veiklos mokytojas, supažindinęs su fotografavimo „druska ir cukrumi“, buvo alytiškis fotografas Vytautas Stanionis vyresnysis.
„Augau Alytuje, ir pirma mano nuotrauka buvo spausdinta Alytaus laikraštyje, tada buvau paskutinėje klasėje. Paskui Kaune mokiausi radioelektronikos, teko ilgai dirbti pagal specialybę, bet, kiek pamenu, visada fotografavau“, – teigia parodos autorius Vytautas Daraškevičius.
V.Daraškevičiui mieliausia tema – etnokultūra, kalendorinės lietuvių šventės, baltiškos tradicijos. Fotomenininkas yra išleidęs keturis fotoalbumus, surengęs daugiau nei dvidešimt personalinių parodų.
Lietuvai reikšmingų įvykių vaizdai, pasakojantys apie kelią į laisvę – vienos įspūdingiausių V. Daraškevičiaus fotografijų. Nuotraukų autorius teigia, kad šalies likimą pakeitusių momentų neužfiksuoti tiesiog negalėjęs. Pro objektyvą viską stebėjęs fotografas prisimena: žmonių veiduose nuotaika buvo nenupasakojama, o pokyčiai, nors ir lėtai, bet po truputį skynėsi kelią į laisvę.
„1988 m. birželį prasidėjęs Sąjūdis įtraukė ir mane. Stengiausi nepraleisti nė vieno didesnio renginio, visur aktyviai fotografavau. Nebuvau oficialiosios spaudos atstovas, akreditacijų neturėjau, todėl į uždarus renginius patekdavau retai. Ne tai man buvo įdomiausia. Ir tuomet, ir dabar manau, kad didžiausia šio unikalaus judėjimo jėga buvo ne jo lyderiai, bet taip vieningai ir masiškai į jį įsitraukę Lietuvos žmonės. Tad daugiausia ir stengiausi fiksuoti nuotaikas, kurias tiesiog spinduliavo susirinkusiųjų veidai: nuostabą, ryžtą, viltį, džiaugsmą…“, – sako parodos autorius V. Daraškevičius.


Organizatorių inf.

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą