Pirmos meilės aidas. Vaclovas Matažinskas

Aš žinau, kad kartais klydau,
Apie tai aš tau juk sakiau...
Gal per jaunas tuomet aš buvau,
Kad tave taip staiga palikau.

Bėgo metai, pražilo galva,
Jau seniai pas mane šeima.
Visko buvo man per akis.
Gyvenau, bet ruseno viltis.

Aš norėjau tave pamatyti
Ir prašau,  tu tik nepyk.
Ne pakalbinti, bet apkabinti
Ir ilgam atminty pasilikt.

Ten, kamputyje, yra vieta,
Kurioje tu buvai visada.
Netikėtai kažkokia šviesa
Ir sugrįždavai tu pas mane.

Vėl klajodavom mudu krantais
Upeliuko ir pievų takais,
Vėl juokavom, kalbėjom abu
Ir staiga vėl pradingdavai tu.

Tavo veidą aš jauną menu...
Kaip atrodai dabar? Įdomu...
Laikas bėga, senstam visi.
Na, o tu gal tokia pat graži?

Kaip norėčiau akies krašteliu
Pamatyti, kokia dabar tu.
Bet gal ne, tegul lieka vaizdai
Tų dienų, kai jauna tu buvai.

Ir vis tiek man širdy neramu,
Mintyse aš tave dar šaukiu.
Nerūdija, nepūva jinai –
Pirma meilė – ji liks amžinai...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.