Metai. Vaclovas Matažinskas

Plaukai pabalo, tartum sodai pražydę.
Gegutė suskaičiavo daug kartų mūs metus.
Prabėgo jie, nesikartojo, nesugrįžo,
Kažkas uždarė tikriausiai jiems vartus.

Kiek daug palikome tenai už horizonto.
Kiek daug pažįstamų, paklydusių laike.
Beliko laukti paskutinio raundo gongo,
Kada Aukščiausiasis pašauks mus pas save.

Tačiau nelaukime, nenorim niekas laukti
To paskutinio raundo. O kaip jį atidėt?
Mes siekiam kuo ilgiau šiame pasauly kautis,
Juk mes nenorim ir neturim kur skubėt.

Visi galvojam kuo ilgiau šia saule džiaugtis,
Mylėti norim, būti mylimi, nors ir seni.
Svajojame  kažko gyvenime sulaukti.
Juk norime visi mes būti dar jauni.

Ir nieks netrukdo, metai tiktai skaičiai,
Svarbu širdim mes būkime jauni.
Ir saulė švies kiekvieną dieną skaisčiai,
Tik nekartokime tos frazės – mes seni...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą