Kiekvieną rudenį. Vaclovas Matažinskas
Kiekvieną rudenį čionai aš ateinu,
Ir kaip visuomet nebūna čia žmonių...
Suoliukas, rudens lapų kilimai,
Čia pirmąkart mane pabučiavai.
Mes susitikome, kai lapai šoko tango,
Sakei, jau nusibodo sėdėt prie lango,
Žiūrėt, kaip sukas lapai vėjo sūkury...
Paklausei: „Ar tu viena čia ateini?“
Aš atsakiau: „Viena su savo mintimis...“
Tu man tarei: „Žiūrėk, atplaukia debesis...“
Išskleidęs skėtį, priglaudei mane,
Taip ir likau po skėčiu tavo glėbyje.
Koks apkabinimas švelnus, trumpai jis tęsės,
Dabar tik liūdnos mintys lanko, mano sesės...
Čia ateinu ir tarsi vėl po skėčiu pakliūnu...
Kiekvienąkart atėjusi čionai tave jaučiu...
Kiekvieną rudenį čionai aš ateinu...
Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Aš meilę amžiną dainuoju...", 2018 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.
Komentarai
Komentarų nėra