Butrimonių centrinė aikštė ruošiasi atgimti naujai, tačiau kokia šio miestelio istorinė raida?

Butrimonių centrinė aikštė vienintelė Lietuvoje trikampė, lėmusi viso miestelio apstatymą. Pastaruoju metu aikštė aptverta apsaugine tvora - prasidėjo jos rekonstrukcija. Miestelio aikštė susiformavo XVII amžiuje. Jos planas ir centrinės Butrimonių dalies gatvių tinklas yra paskelbtas Lietuvos urbanistikos paminklu, todėl jos rekonstrukcija vykdoma atsižvelgiant į specialiuosius paveldosaugos reikalavimus.

Po rekonstrukcijos aikštė reprezentuos miestelį – čia bus įrengtas unikalus, vienintelis toks Lietuvoje fontanas.  Aikštės centre iškils draugiškai čia sugyvenusių lietuvių, žydų bei totorių tautas vienijantis simbolis.

Anot Alytaus rajono savivaldybės vadovų, aikštė turės 4 funkcines zonas: renginių, kurioje vyks šventės, koncertai, minėjimai, aktyvią zoną - vaikams ir  suaugusiems, ramią, žalumos apsuptą poilsio zoną ir centrinę aikštės dalį, kurioje stovės fontanas.

Tarybiniu laikotarpiu įrengtas vandens rezervuaras bus demontuotas, vietoj jo atkeltas paminklinis akmuo. Gėlynas liks toje pačioje vietoje. Kadangi aikštė yra paveldo objektas, archeologai joje atliks kasinėjimo darbus.

Butrimonių miestelio centrinė aikštė pasikeis jau kitų metų vasarą, tačiau siūlome prisiminti istorinius momentus apie šį miestelį.

Apie tai, kad Butrimonys buvo Vytauto valdymo metu į LDK vakarinę dalį atkeltų totorių apgyvendinimo vienas svarbiausių punktų, bene pirmasis rašė A. Šyšmanas. Remdamasis kai kuriais duomenimis bei savo sudaryta „LDK strateginių kelių tarp Kauno, Naujųjų Trakų ir Vilniaus“ schema, tyrėjas teigė, kad totoriai buvo įkurdinami strategiškai reikšmingose vietose, taigi ir prie pagrindinių kelių – juos saugoti. Viena tokių vietų dabartinės Lietuvos pietryčių dalyje, A. Šyšmano nuomone, buvusi kelių iš Vilniaus į Punią ir Alytų sankryža, kurioje susidaręs Butrimonių miestelis.

Vėlesni negu A. Šyšmano kai kurių Lietuvos miestų ir miestelių raidos tyrimai parodė, kad totorių gyvenviečių pėdsakų, be Trakų, Vilniaus, Kauno, aptikta dar ir Žiežmariuose bei Vilkijoje, t. y. ne mažiau svarbiuose nei Butrimonys XIV-XV a. sandūros strateginių kelių punktuose. Atrodo, jog totoriai čia buvo apgyvendinti taip pat 1396-1397 m. ar šiek tiek vėliau, o papildomai (po Vytauto mirties) gal dar ir 1438 m. Kad totoriai gyveno Butrimonyse, liudija net ir gana vėlyva – XIX a. antrosios pusės – „iš rankos“ daryta miestelio plano schema, kurioje šios tautybės žmonių užimta teritorija pavadinta „Totorių priemiesčiu“ („Taтapcкaя Cлaбодa“). Nors spėjamą totorių įkurdinimo ir jų užfiksavimo minėtoje schemoje laiką skiria 400-500 metų, tačiau nėra duomenų ar užuominų, kad totoriai Butrimonyse galėjo atsirasti vėliau negu XV a. pirmojoje pusėje, t. y. kuriuo nors laiku XVI-XIX a., nes tam nebuvo objektyvaus poreikio. Juoba kad ši tautinė grupė rašytiniuose istorijos šaltiniuose apylinkėje minima ir XVI, ir XVIII a., nekalbant jau apie XIX a.

Nėra žinių, koks pradžioje galėjo būti tos gyvenvietės pavadinimas. Tikriausiai ne Butrimonys, nes šis vietovardis tos LDK geografinės zonos rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą užfiksuotas tik 1510 m. spalio 28 d. Be to, tai lietuviškas, o ne su totoriais sietinas asmenvardinis vietovardis.

 

Atrodo, kad totoriai buvo įkurdinti ne vien dabartiniuose Butrimonyse, bet ir apylinkėse, nes Tarkų paviete nuo 1588 m. minima net 11 jų gyvenviečių (be paties miesto), tarp kurių buvo senasis dvasinis religinis apylinkės totorių centras Bazorai (Bazarai) ir vėlesnis bei dabartinis – Raižiai. Rašoma, kad 1889 m. perkeliant mečetę iš Bazorų (jie plytėjo gerokai į pietus nuo Butrimonių – prie kito kelio į Alytų) į Raižius, joje buvęs altorius („mumber“), „darytas 1684 metais rugpjūčio 14 d.“

Kol kas turimais duomenimis, Butrimonių kaimas pirmą kartą paminėtas 1699 m. Trakų žemės teismo knygose. 1720 m. gyvenvietė jau vadinama miesteliu, kuriame 1765-1766 m. gyveno 240-282 žydai. Tai turėtų liudyti, kad miestelis galėjo susidaryti XVIII a. pradžios LDK-Lenkijos karo su Rusija ir Švedija metu. Tačiau vargiai ar tas metas buvo palankus jam kurtis. Todėl greičiausiai Butrimonys tapo miesteliu dar prieš XVIII a. pradžios karą, t. y. po XVII a. vidurio analogiško karo su Rusija ir Švedija arba jau po vėlesnio karo, t. y. XVIII a. trečiąjį – šeštąjį dešimtmečiais.

Kaip žinoma, Trakų vaivadija XVII a. viduryje labai nukentėjo ne tik nuo karo veiksmų, bet ir nuo epidemijų bei bado; ji neteko 37% gyventojų. Po karo gerokai sumažėjus gyventojų vaivadijos miestuose ir miesteliuose, į juos kėlėsi žydai. Tuo laiku jie galėjo apsigyventi Butrimonyse, kuris dar nebuvo miestelis, bet dėl svarbių kelių susikirtimo šiaip ar taip gana potenciali vieta prekybai plėtotis. Kadangi iki 1699 m. Butrimonys rašytiniuose istorijos šaltiniuose nepaminėti arba žinia apie tai iki šiol neaptinka, toks miestelio atsiradimo faktas kol kas neužfiksuotas.

Panašus Butrimonių persitvarkymo į miestelį procesas galėjo vykti ir po XVIII a. pradžios karo, jeigu laikysimės nuomonės, kad 1699 m. gyvenvietės iš tikrųjų buvo tik kaimas netoli “totorių priemiesčio”. Tad Butrimonys galėjo tapti miesteliu ne karo metu, o jam pasibaigus, po to, kai vietovėje iki 1765-1766 m. apsigyveno nemažai prekyba besivertusių žydų, nors dar 1720 m. jie buvo pavadinti miesteliu.

XVIII a. pradžioje Butrimonių dvaro ir miestelio savininkas buvo Seirijų ir Vižainio seniūnas Juozapas Sokolovskis, nežinia kada nupirkęs valdą iš „Trakų vaivadijos žemės teisėjo“ Andriaus Turlajaus, o 1722 m. liepos 6 d. pardavęs ją Košanskio seniūnui Jonui Žabai už 20000 lenkiškų auksinių („su dvaro pastatais, kluonais, bažnyčia, miesteliu, kuriame gyvena žydai, ir jo karčemomis, taip pat ir visais dvaro pavaldiniais“). Miestelio žydai 1765 m. gyveno 37-iuose namuose.

Atrodo, kad XVIII a. pirmojoje pusėje – iki 1744 m. – Butrimonyse jau buvo nežinia kada statyta dvaro koplyčia (1722 m. vadinta bažnyčia), kuriai 1767 m. suteikta filijinės bažnyčios teisė. Tiksliai nežinoma, kur ši bažnyčia stovėjo; manoma, kad ne dvaro sodyboje, o šalia jos, tačiau kažin ar vėlesnės ir dabartinės bažnyčios vietoje.

1781 m. per Butrimonis ėjusiame kelyje „Iš Vilniaus į Prūsiją“ ant Plasaujos upelio buvo pastatytas tiltas. 1782 m. dokumente Butrimonys vadinami miestu, kuriame 1784 m. nurodyta 38-iose žydų šeimose buvus 152 asmenims, t. y. beveik perpus mažiau negu 1765-1766 m. Karčemas parapijoje tuo metu nuomojusių 14-os žydų šeimose buvo 86 asmenys.

1786 m. birželio 9 d. miestelio aikštėje vykusio turgaus metu Butrimonių dvarininko Kazimiero Žabos ekonomui Baltramiejui Chžezonovičiui (Chrzezonowicz) be jokios priežasties paliepus „sumušti ir terorizuoti“ Petrą Novošinskį, sumušto žmogaus apžiūrėti ir išduoti jam abdukcijos buvo iškviestas vaznys Simonas Vasilevskis. Taigi dokumentas liudija, kad miestelyje tuo metu jau buvo, aikštė, o joje rinkosi turgus, nors kol kas nėra duomenų, kad tai galėjo vykti pagal valdovo privilegiją.

 

Po 1787 m. gegužės 11 d. gaisro birželio 15 d. buvo surašytas liustracijos inventorius. Sprendžiant iš jame pateiktų duomenų, sudegė 39 iš 58 miestelio – t. y. centrinės Butrimonių dalies – sodybų. Inventoriuje jos surašytos atskirai nuo išlikusių 19-os.

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. kartu su didžiąja LDK dalimi atsidūrę Rusijos imperijos sudėtyje Butrimonys ryškesnių pokyčių dėl pasikeitusios politinės būklės tikriausiai nepajuto. Pagal imperatorės Jekaterinos II pažadą vietos, tad ir visos LDK totoriai turėjo būti „surašyti atskirai ir neapmokestinti“.

1797 m. Butrimonių dvarą su miesteliu „iš kamergerio Žabos“ įsigijus Juozapui Bakovskiui, buvo sudarytas, tik kol kas neaptiktas, detalus valdos inventorius. Jame nurodyta, kad miestelėnai – laisvi, gali verstis įvairiais verslais, nevaržomai prekiauti.

1811 m. gruodžio 27 d. surašant Trakų apskrities žydus, Butrimonių kahale jų buvo „pagal 1795 m. reviziją ir 1800 m. liustraciją“ – 272 (117 vyrų ir 155 moterų); „nuo to laiko gimę ar atvykę“ – 176 (65 vyrai ir 111 moterų), iš viso 448, o su 11 papildomai prirašytų (5 vyrai ir 6 moterys) – 459.

Nepaisant imperatorės Jekaterinos anksčiau duoto pažado, kad LDK gyvenę totoriai bus surašyti atskirai ir atleisti nuo mokesčių, 1811 m. Trakų miesto magistratas Butrimonių totorius vis dėl to įrašė į apmokestinamųjų asmenų sąrašus. „Šie skundėsi Vilniaus gubernijos valdybai, prašė atsižvelgti į jų tradicines teises ir neleisti sulyginti su valstiečiais“. Tačiau veikiausiai į prašymą neatsižvelgta, nes ir XIX a. pradžioje Butrimonių miestelyje nuomojusi „žemę buvusio Lenkijos kariuomenės karininko Musfatos Rajevskio šeima … „buvo įtraukta į 1816 m.“ činšininkų sąrašą ir „turėjo mokėti pagalvę“.

1827 m. J. Bakovskis pardavė Butrimonių dvarą su miesteliu Vaclovui ir Vladislovui Gutovskiams.

1830-1831 m. sukilimo metu gyvenvietė atsidūrė gana aktyvių veiksmų zonoje. Nurodoma, kad Butrimonis ir apylinkės sukilimas staiga apėmė 1831 m. balandžio 6 d. Vietos sukilėlių būrį, vienam iš sukilimo vadų G. Oginskiui paliepus, suorganizavo Trakų apskrities vėliavininkas A. Godačevskis. Sukilėliams telkiantis pulti Kauną, būrys iš Butrimonių balandžio 6 d. atžygiavo į Rumšiškes. 1831 m. balandžio 21 d. Butrimonis pasiekė ir sukilėlių ieškojęs Rusijos kariuomenės papulkininkio Ušakovo vadovaujami kazokai, o balandžio 26 d. – gegužės 4 d. miestelį ir apylinkes tam tikslui naršė ir papulkininkio Kragelskio dalinys. Išvengęs persekiotojų sukilėlių būrys vėl atsidūrė Butrimonyse, iš kur patraukė susijungti su pagrindinėmis G. Oginskio pajėgomis. Gegužės 26 d. tarp Butrimonių ir Aukštadvario įvyko nedidelis V. Matuševičiaus sukilėlių ir Kragelskio kazokų susirėmimas. Gegužės 30 d. Sevastjanovo, Verzilino ir Beliajavo vadovaujami kariuomenės daliniai, siekę užkirsti sukilėliams kelią į Butrimonis, aptiko ir apsupo jų stovyklavietę miško gilumoje. Per mūšį apie 100 sukilėlių žuvo, dalis jų buvo paimta į nelaisvę, kiti išbėgiojo. Numalšinus sukilimą, Butrinonyse kurį laiką stovėjo kazokų dalinys.

1835 m. Butrimonyse įvyko gaisras „dėl tankaus ir neteisingo žydų sodybų užstatymo“. Duomenų apie gaisro vietą ir padarinius kol kas neaptikta, bet nurodyta priežastis liudija, jog jis įvyko žydų apgyventoje zonoje, t. y. viso Butrimonių komplekso centrinėje dalyje – miestelyje.

 

1839 m. Butrimonyse gyveno 140 šeimų, iš jų 20 – krikščionių ir 120 judėjų (žydų). Mahometonai, t. y. totoriai, nepaminėti.

1845 m. mietelyje surašyti 835 gyventojai, rinkosi turgus ir 2 prekymečiai. 1847 m. Butrimonių kahale įregistruoti 666 mokesčių mokėtojai.

Kai kur nurodyta, jog iki 1850 m. Butrimonys priklausė Tiškevičiams, o vėliau Bogatkoms, Vnorovskiams ir Moravskiams, tačiau tie duomenys netikslūs. Dvaro ir miestelio savininkas 1850 m. dar buvo Gutovskiai, pasirūpinę, kad 1849 m. būtų sudarytas visų jų žemių „specialusis geometrinis“ planas. Pagrindinės valdos plane užfiksuota ir gyvenvietė. Tai ankstyviausias kol kas žinomas Butrimonių tikrosios būklės planas (matininkas K. Strusevičius), kuriame gana tiksliai pažymėtos visos gyvenvietės dalys, gatvės keliai ir dauguma pastatų ( be sodybose stovėjusių ūkio trobesių).

1856 m. Butrimonyse vėl buvo gaisras. Jo vieta ir nuostoliai nenurodyti, tačiau pažymėta, kad „kaip ir 1835 m. gaisras įvyko dėl tankaus ir neteisingo žydų sodybų užstatymo.“

Atrodytų, jog Butrimonys po šio gaisro gana greit atsistatė, nes apie 1860 m. apibūdinant „valdišką ir privatų miestelį“, jame nurodyta buvus 1827gyventojus, 210 namų, bažnyčią ir sinagogą, vykus turgų ir 2 prekymečius.

Neaišku, ar Butrimonys patyrė nuostolių 1863-1864 m. sukilimo metu. Sprendžiant iš pateikiamų duomenų, apylinkių žmonės sukilime buvo mažiau aktyvūs, o sukilėliai veikė tik kai kuriose vietose. 1863 m. vasario 2 d. (sausio 21 d.) prie Butrimonių ir Jiezno buvo sudaromi sukilėlių būriai, kuriems vadovavo poručikas Aleksandras Stabrovskis, atsargos kariūnas Feliksas Kolyška, atsargos rotmistras Julijonas Šiudovskis ir kapitonas Vilčinskis. Sukilėliai slėpėsi dvarininko Odynco (Odyneco?) miške, 7 km nuo Butrimonių. Iš šio miestelio gyventojų prie sukilėlių prisidėjo vaistininkas ir dvarininkas Einoravičius. Prie Butrimonių sukilėliai stovėjo dvi savaites; būrį sudarė 240 pėsčiųjų ir 30 raitųjų, jo vadas buvo Liubičius. Išžygiavę Žiežmarių kryptimi, sukilėliai Butrimonyse ir apylinkėje vėliau nepasirodė, jų susirėmimų su reguliaria kariuomene čia nebuvo.

Po sukilimo 1864 m. uždraudus lietuvišką spaudą, Butrimonyse įsteigta valstybinė pradinė mokykla rusų dėstomąja kalba. Atrodo, kad iki tol gyvenvietėje mokyklos nebuvo, nes ryškiai vyraujant žydams potencialių parapinę mokyklą galėjusių lankyti vaikų skaičius turėjo būti itin mažas.

1868 m. Butrimonys gana išsamiai aprašyti. Miestelis priklausė atsargos praporščikui Vaclovui ir dvariškiui Vladislovui Gutovskiams. „Savininkai grindžia savo teises 1863 m. vasario 14 d. Trakų apskrities teismo nutartimi, patvirtinta Valstybės senato 1868 m. sausio 2 d., ir nuostata apie jų pripažinimą Juozapo Bakovskio Butrimonių dvaro įpėdiniais“, taip pat ir „Trakų apskrities policijos valdybos laikinojo skyriaus 1868 m. balandžio 20 d. įvedamuoju raštu“.

Konstatuota, kad duomenų apie miestelio įkūrimą nėra, jame gyvena 1653 žmonės (753 vyrai, 900 moterų), iš jų judėjų – 1151 (512 vyrų), katalikų – 245 (110 vyrų), mahometonų 225 (118 vyrų), stačiatikių – 18 (9 vyrai) ir liuteronų – 14 (4 vyrai). Pagal socialinę padėtį bei verslus tai buvo 1294 miestelėnai (573 vyrai), 265 dvariškiai ir valdininkai (134 vyrai), 77 žemdirbiai (37 vyrai), 9 pirkliai (5 vyrai) ir 8 atsargos kareiviai (4 vyrai). Nekilnojamojo turto Butrimonyse turėjo 1382 nuolat gyvenę asmenys (482 vyrai su šeimomis), laikinai įsikūrusių buvo 271 (visi vyrai). Iš žemės ūkio pragyveno 386, iš prekybos ir amatų – 1263 abiejų lyčių asmenys.

 

Miestelyje rinkosi 2 prekymečiai (sausio 1 ir gegužės 11 d.), bei turgus (sekmadieniais). Buvo 265 namai, 25 krautuvės, vyno rūsys, 12 smuklių, vaistinė, valsčiaus valdyba, liaudies mokykla, 3-iosios kategorijos policijos pristavo ir teismo tardytojo būstinės. „Valsčiaus valdybą išlaikyti valstiečiams atsieina 765 rb“, mokyklai reikia 280 rb (150 rb skiria iždas, 130 rb surenkama iš valstiečių). Policijos pristavas „gauna iš valdžios 900 rb, teismo tardytojas – 988 rb“.

Butrimonių gyventojų skaičiaus 1869 m. duomenys skiriasi: pagal vieną šaltinį jų nurodyta tiek pat, kiek ir 1868 m. – 1653, pagal kitą – 1776: 1151 judėjai, 362 katalikai, 225 mahometonai, 19 liuteronų ir 12 stačiatikių. Šie skaičiai pateikti apibūdinant du 1869 m. įvykusius gaisrus, todėl miestelio gyventojai galėjo būti fiksuoti ne tuo pačiu laiku (prieš ir po gaisro).

Iš to reiktų spręsti, jog sudegusio miestelio atstatymas užsitęsė. Kol visa tai vyko, pasikeitė Butrimonių dvaro bei didžiosios miestelio dalies savininkas – 1871 m. juo tapo grafas Juozapas Tiškevičius.

Atrodo, kad gaisras gerokai pakenkė Butrimonių prekybai, kadangi 1876-1878 m., konstatavus, jog „žydų daug, bet jie nuskurę“, prašyta leisti rengti turgų sekmadieniais, kaip ir anksčiau, o prekymečių skaičių padidinti nuo 2 iki 4, siūlant jiems tokias datas: gegužės 1, rugpjūčio 6, spalio 11 ir gruodžio 6 d. 1877 m. Butrimonyse tenurodyta buvus 64 kiemus, o 3 varstų zonoje – dar 94, vadinasi, iki to laiko miestelis dar nebuvo visai atsikūręs.

Maždaug tuo metu, pradėjus militarizuoti Rusijos vakarinį pasienį ir numačius Alytuje statyti III klasės tvirtovę, imta rekonstruoti tos teritorijos kelių tinklą. 1872-1873 m. suprojektuoti ir pradėti tvarkyti Trakų apskrities „karinės komunikacinės reikšmės“ keliai. Vietoj ankstesnio kelio iš Kauno į Gardiną „per Rumšiškes, Kruonį, Alytų, Dusmenis, Merkinę ir Ratnyčią“ pasiūlyta nutiesti bei rekonstruoti trumpesnę trasą „per Garliavą, Birštoną, Daugus, Merkinę ir Ratnyčią. Ši kietos dangos kelio trasa nuo Birštono turėjo eiti per Butrimonis. Buvo pateikti du naujosios trasos planai, vienas jų – nuo Birštono per Stakliškes iki Butrimonių. Kadangi planų aptikti nepavyko, neaišku, kaip per šį miestelį turėjo praeiti Birštono-Daugų kelio ruožas.

XIX a. devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Butrimonyse buvo 1960 gyventojų (1780 miestelėnų), valsčiaus valdyba, bažnyčia, mokykla, vaistinė, pašto stotis, 23 krautuvės, 8 alinės; rinkosi 2 prekymečiai (neminimos žydos maldyklos, turgus). O 1884 m. miestelio verslovių patikrinimo pagal išduotus patentus žurnale nurodomos net 56 pozicijos: 35 smulkių prekių krautuvės, 9 smuklės, urmo sandėlis, 2 alinės, 2 kepyklos, vaistinė ir 6 amatininkai (siuvėjas, batsiuvys, puodžius, skardininkas, kalvis ir kailiadirbys). Tačiau neaišku, kodėl iki 1886 m. šių verslovių gerokai sumažėjo: analogiškame tų metų žurnale įrašytos tik 34 pozicijos: 15 smulkių prekių krautuvių, 7 patalpos smulkiai prekybai „neturinčios kambario vaizdo“, 7 smuklės, 2 kepyklos, 2 draudimo bendrovės „Inkaras“ agentai ir siuvėjas. Tai, kad 1886 m. paimta kur kas mažiau patentų prekiauti bei verstis amatais, galbūt bylotų apie Butrimonių ūkinės veiklos tam tikrą smukimą. Kita vertus, tokia išvada gal ir nebūtų visai tiksli atsižvelgus į kaskart didėjantį miestelio turgaus ir prekymečių populiarumą: nurodoma, kad į juos atvykdavo pirklių net iš Rusijos ir Lenkijos. Vietovė garsėjo ne tik turgumi bei prekymečiais, bet ir pypkių gamyba bei arkliavagiais.

 

1897 m. Butrimonyse surašyti 2394 gyventojai, iš jų 1919 žydų. 1899 m. apie Butrimonis rašant spaudoje nurodyta, kad „parapijoje yra 2700 žmonių,“ tai „filija, bet kunigo seniai nebuvo, ir dėl to atvažiuodavo kunigas iš Punios švęst; bet dabar butrimiškiai sulaukė pabaigoj pereitų metų kunigą, buvusį pirma Žiežmariuose už komendorių (K. Daukšą). Žmonės čia labai ištvirkę, sugudėję, sulenkėję, apšvietimo neturi; žino tik burliokiškai keikt ir antausius daužyt“.

1908-1910 m. miestelyje, kaip ir anksčiau, vyko 2 prekymečiai. 1910 m. įsteigta taupomoji skolinamoji bendrovė (1914 m. sausio 1 d. joje buvo 129 nariai, pagrindinis kapitalas sudarė 1200 rb), o 1911 m. – kredito bendrovė (1914 m. sausio 1 d. joje buvo 207 skolininkai, kapitalas sudarė 3409 rb). Maždaug tuo metu minima ir vartotojų bendrovė.

1909 m. Butrimonyse veikė privati žydų mokykla berniukams. Tais metais miestelyje nurodyta buvus 2354 gyventojus. „Totorių priemiestyje“ – 23, vadinasi, išdegusi miestelio dalis galėjo būti atstatyta.

Vokietijos karo žvalgybos duomenimis, apie 1914 m. Butrimonyse buvo 1852 gyventojai (t. y. gerokai mažiau negu 1909 m.), 2 medinės maldyklos, paštas su telegrafu, vaistinė, valsčiaus valdyba; vyko gyva prekyba žemės ūkio produktais. Kariniams tikslams skirtoje informacijoje pažymėta, kad per miestelį eina geras Punios-Valkininkų kelias; važiuojamoji dalis 5½ m pločio, su grioviais, šonuose auga medžiai; per Plasaujos upelį šiame kelyje yra 6 m ilgio ir 4 m pločio tiltas.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai priėmus Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, atsirado prielaidos dar okupacijos sąlygomis pradėti formuoti savos valstybės vietos valdžią. Tačiau Butrimonyse tai buvo gana sudėtinga ne tik dėl labai mišrios sumažėjusių gyventojų tautinės sudėties, bet ir dėl netoliese vykusių Nepriklausomybės kovų su bolševikais ir lenkais.

1919 m. visoje gyvenvietėje buvo tik 1346 žmonės, t. y. šiek tiek daugiau, negu pusė 1897 m. surašytųjų. Nurodoma, kad iš 6087 valsčiaus gyventojų, lietuvių tebuvę 2598 (43%), tačiau šie duomenys vargu ar objektyvūs.

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, 1919 m. vasario 15 d. Alytaus apskrityje paskelbta karo padėtis. Miestelis atsidūrė bolševikų ir lenkų puolančių dailinių zonoje. Butrimonių-Punios kryptyje nuo 1919 m. vasario 9 d. veikė atskira bolševikų rinktinė, įėjusi į Raudonosios armijos Lietuviškosios divizijos 7-ąjį šaulių pulką. Jai padėjo Juozo Vito vadovaujamas vietos raudonųjų partizanų būrys. Vienas bolševikų rinktinės dalinių kartu su J. Vito partizanais 1919 m. vasario 10 d. stovėjo Butrimonyse, kiti – Stakliškėse ir Jiezne. Padedant vokiečių kariuomenei, bolševikai buvo nustumti, miestelį užėmė vokiečių 21-ojo pėstininkų pulko kuopa, o 1919 m. vasario 16 d. – Lietuvos kariuomenė.

Tačiau netrukus pasirodė lenkų daliniai; jiems 1919 m. vasario 15 d. Vokietijos ir Lenkijos karinių vadovybių susitarimu buvo perduotas Gardinas, kad „galėtų organizuoti puolimą Vilniaus kryptimi“. Antantei 1919 m. birželio 18 d. nustačius tarp Lietuvos ir Lenkijos pirmąjį demarkacijos liniją, lenkai ją sulaužė užimdami Žiežmarius, Stakliškes, Butrimonis, Daugus. Tačiau jiems traukiantis nuo bolševikų, 1-ojo pėstininkų pulko daliniai atsiėmė Butrimonis.

1922 m. įsteigta Butrimonių parapija. 1922 m. kun. Vincui Pavalkiui vadovaujant atnaujinta, o 1926 m. iš esmės baigta bažnyčios statyba.

 

1923 m. surašant Lietuvos gyventojus, Butrimonyse jų būta 1631 – 223-iuose kiemuose (100 totorių). Galimas daiktas, kad žmonių sumažėjo ne tik dėl karo, bet ir dėl pasikeitusios ūkinės padėties. Miestelyje vis dar buvo nemažai aplenkėjusių: 1926 m. surengtoje apklausoje, siekiant išaiškinti, kiek gyventojų norėtų lenkiškai klausyti mišių, už tai pasisakė 222 asmenys iš 39 namų.

Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, sumažėjo kelio į Vilnių, tad ir viso miestelio komunikacinė reikšmė, jis prarado dalį prekybinės zonos. Tam tikrą poveikį galėjo turėti ir Alytaus kilimas, dėl kurio susiaurėjo Butrimonių tiesioginės ūkinės įtakos teritorija. Dalis žydų galėjo išsikelti į apskrities centrą.

Trečiojo dešimtmečio viduryje miestelyje įsikūrė šaulių, jaunalietuvių, keleto katalikiškų visuomeninių organizacijų skyriai, pagyvėjo kultūrinė veikla.

1936 m. aprašant Butrimonis konstatuota: „Miestelis didelis. Gatvės išgrįstos. Šaligatviai sutvarkyti. Prekyba žydų rankose. Antradieniais būna dideli turgūs. Miestelis daugiausia apgyvendintas žydų, nutautėjusių lietuvių ir totorių. Yra originali su vienu bokštu akmeninė bažnyčia, dideli 2 a. mūriniai rūmai, kuriuose yra 4 komplektų pradžios mokykla, valsčiaus savivaldybė ir policija“.

1940 m. Butrimonių pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją.

Lietuvą užėmę Raudonosios armijos daliniai 1940 m. birželio 15-17 d. pražygiavo per Butrimonis iš Vilniaus iki vakarinės okupuotosios valstybinės sienos su Vokietija. Netrukus miestelyje buvo pakeisti valsčiaus valdybos darbuotojai, uždrausta šaulių ir jaunalietuvių, kitų visuomeninių bei katalikiškų organizacijų skyrių veikla. Smulkūs prekybininkai buvo suvaryti į kooperatyvą, o amatininkai – į arteles. 1940 m. rugsėjo 27 d. nacionalizuota tik viena didesnė Leibos Gordono geležies krautuvė. Įvykdžius sovietinę žemės reformą, keliolikai Butrimonių bežemių ir mažažemių skirta po 5-8 ha dydžio sklypai.

1941 m. birželio 14 d. Butrimonyse suimtos ir išvežtos į Rusiją 5 vietos gyventojų šeimos.

1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenei per Lietuvą įsiveržus į Sovietų Sąjungą, kartu su Raudonosios armijos daliniais pasitraukė ir keliolika valsčiaus partijos bei ankstesnės valdžios darbuotojų. Prasidėjus Birželio sukilimui, Butrimonyse suorganizuoti 3 partizanų būriai – iš viso 60 žmonių. Atsakydamas į tuo metu sudarytosios Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministro J. Šlepečio aplinkraščio klausimus apie partizanų veiklą valsčiuje ir bendrąją situaciją, Butrimonių nuovados viršininkas K. Pilionis 1941 m. liepos 15 d. nurodė, kad sukilimo metu partizanai sušaudė vieną komunistą, 10 perdavė vokiečiams, o 17 yra suimti ir pasodinti į areštinę. Miestelio pastatai per karo veiksmus nenukentėjo, tačiau buvo išplėštos 3 kooperatyvo parduotuvės; policijoje yra įregistruoti 35 komunistai; valsčiuje slapstosi apie 100 raudonarmiečių, be to, suimti ir į apskrities centrą perduoti dar 33.

 

Didelei Butrimonių gyventojų daliai – žydams – tuo metu jau buvo paruoštos okupacinės vokiečių valdžios inspiruotos specialios sąlygos. Pirmieji masiniai žydų areštai buvo vykdomi 1941 m. rugpjūčio 10-12 d. – tuomet buvo suiminėjami 18-40 metų žydai vyrai.. iš viso buvo suimta 120-150 žydų. Alytuje jie buvo sušaudyti.

Antroji Butrimonių žydų areštų banga nusirito rugpjūčio 15-17 d. (kitais duomenimis, rugpjūčio 22 d.). Šį kartą policininkai atrinko apie 400 žmonių. Buvo nuvaryti į Alytų, ten jie buvo uždaryti į kalėjimą ir vėliau sušaudyti.

Rugpjūčio pabaigoje buvo įsteigtas Butrimonių getas, kuris veikė apie dvi savaites. Į jį perkelti likusieji miestelio žydai (apie 600-1000 žmonių). Į Butrimonių getą taip pat buvo atkelti Stakliškių ir Punios žydai. Geto likvidavimo išvakarėse naktį visi Butrimonių žydai buvo suvaryti į miestelio pradžios mokyklą. Kitą dieną (1941 m. rugsėjo 9 d.) iš Alytaus atvažiavo autobusas su 20 Hamanno ypatingojo būrio kareivių. Žydų kolonos buvo nuvarytos į netoli esantį (už 2 km nuo Butrimonių) Klydžionių kaimą. Ten jau buvo iškastos duobės. Pasmerktieji buvo susodinti pievoje, grupėmis vedami prie duobės ir šaudomi. Sušaudyta 770 žydų (67 vyrai, 370 moterų ir 303 vaikai.

1944 m. frontui priartėjus prie Vilniaus, kai kurie apylinkės ūkininkai pasitraukė į Vakarus. 1944 m. liepos 13-16 d. Raudonosios armijos daliniai pasiekė Anykščių – Kaišiadorių – Birštono – Alytaus – Veisiejų liniją. 1944 m. liepos 15 d. Butrimonis užėmė Pietų Lietuvoje vokiečius puolusi 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė. Nurodoma, kad pereinant frontui miestelis „sudegė“.

Vos praėjus frontui į vakarus, Raudonosios armijos dalinius pakeitė SMERŠ‘o bei NKVD-MVD būriai: prasidėjo represijos prieš vietos gyventojus ir netrukus – nuo pirmosios mobilizacijos į kariuomenę besislapstančių vyrų gaudymas. Dėl to dar 1944 m. liepos mėnesį Butrimonių valsčiuje susibūrė partizanų būrys, vadovaujamas Cibulsko-Ąžuolo, o rudenį Kauno ir Trakų pietiniuose plotuose ėmė veikti Beržo partizanų mobilus („skrajojantis“) dalinys; jis judėjo „Kauno, Prienų, Pakuonio, Punios, Butrimonių, Aukštadvario ir Rumšiškių“ valsčiuose. Nurodoma, kad partizaninio judėjimo pradžioje Butrimonių valsčiuje, o iš dalies Birštono, Alytaus ir Jiezno valsčiuose veikė ir M. Bandonio-Tauro vadovaujama partizanų grupė. 1944 m. gruodžio 8 d. partizanai puolė Butrimonių miestelį ir išlaisvino 6 įkalintus žmones. Galimas daiktas, kad tuo metu, nuo 1944 m. gruodžio 3 d. pradėjus organizuoti ir valsčių centruose įkurdinti stribų būrius, miestelyje stribų dar nebuvo.

 

1945 m. vasarą paspartėjus Dzūkijos partizanų organizacinio vienijimosi procesui, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinę (vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis) sudarė 3 partizanų grupės – Margio, Kęstučio ir Vaidoto. Pilėnų kunigaikščio Margio grupė (Butrimonių junginys, kuriame 1946 m. pavasarį buvo 30-40 kovotojų; vadas Butrimonių valsčiaus viršaitis Pranas Palauskas-Šarūnas) veikė Butrimonių, Stakliškių, Jiezno valsčiuose ir Birštono bei Alytaus valsčių pakraščiuose, o vienu metu, pasidalijusi į 2 būrius (Vilko ir Tauro), iš kurių pirmajame buvo 10 partizanų – Butrimonių ir Prienų valsčiuose. Maždaug toje pačioje teritorijoje 1945 m. rugpjūčio mėn. partizanų ieškojo ir NKVD vidaus kariuomenės 132 pėstininkų pulko dalinys. Nepaisant nelygių jėgų, 1945 m. gruodžio 12 d. partizanai puolė Butrimonis; užėmę miestelį sušaudė du rinkimų komisijos narius, o 1945 m. gruodžio 25 d. nušovė dar ir šio valsčiaus tarybos pirmininką. 1945 m. pabaigoje Butrimonyse buvo 53 stribai.

 

1950 m. pertvarkius respublikos administracinį suskirstymą, Butrimonys buvo priskirti 1950 m. birželio 20 d. suformuotam Jiezno rajonui ir tapo apylinkės centru.

1959 m. Butrimonyse surašyti 847 gyventojai, vadinasi teliko vos 50% 1923 m. buvusių žmonių ir apie 40% – nurodytų 1939 m.

1962 m. gruodžio 8 d. panaikinus Jiezno rajoną, Butrimonių apylinkė su miesteliu buvo priskirta Alytaus rajonui. 1965 m. trumpai rašant apie miestelį, konstatuota: „veikia ambulatorija, vaistinė, dantų kabinetas, ligoninė. 1964 m. pastatytas naujas vidurinės mokyklos priestatas. Yra 2 parduotuvės, valgykla, biblioteka ir kultūros namai“. 1967 m. atidarytos gyventojų buitinio aptarnavimo dirbtuvės: jos įsikūrė naujame pastate šalia bažnyčios.

1970 m. Butrimonyse nurodyta buvus 803 gyventojus, taigi mažiau negu 1959 m.

1984 m. Butrimonyse jau buvo 985gyventojai.

1995 m. Architektūros ir statybos institute pakartotinai atliekant Lietuvos urbanistikos paveldo tyrimus, Butrimonys dar buvo pripažinti vertingu urbanistikos paveldo objektu, todėl 1969 m. suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas pasiūlytas perkvalifikuoti į atitinkantį valstybės reikšmės kultūros vertybės rangą.

1999 m. paminėtas Butrimonių 300 metų jubiliejus, o ta proga pastatytas paminklas (stela; skulptorius A. Janušonis) 1941 m. sušaudytiems miestelio žydams – holokausto aukoms – atminti.

 

Parengta pagal: Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II tomas. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, I knyga. Vilnius, 2002.

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą